Sword art online tuščiaviduris fragmentas pažintys vadovas

Taip jis su mirtimi viešai buvo vainikuotas kaip triksteris. Akmens amžiaus žvejai prie Pajūrio lagūnos Į tradicinę kultūrą žvelgiant iš pragmatiškos, vartotojiškos visuomenės pozicijų, muziejų etnografijos rinkiniuose saugomi eksponatai dažnai interpretuojami tik kaip skurdžios XIX XX a.

The articles focus on interactions between traditional instrumental and classical music, symbolic of the folk musical instruments and their role in the cultures of both the Baltic region and other parts of the world.

Meetings of instrumentologists take place in different countries approximately every second year, while papers delivered there are usually published in the special edition of this group Studia Instrumentorum Musicae Popularis. Articles by Norwegian, German and Ethiopian scholars published here represent the first topic of the conference, i. Bjørn Aksdal describes influence of the Norwegian Hardanger fiddle on the works of the 19 th 20 th century Norwegian composers, while Andreas Meyer analyzes role of the violin in the traditional Tambrin bands on the Caribbean island Tobago.

Timkehet Teffera surveys selected traditional East African aerophones used in courts and for official state occasions etc. The majority of the conference participants favored the second topic; therefore issues of the folk musical instruments as symbols are dealt with in six articles altogether. Larry Francis Hilarian from Singapore analyzes semantics of the folk lute gambus in the Malay Muslim culture.

In order to answer a question, whether musical instruments can be national, the German scholar Ingrid Bertleff chooses a peculiar Vietnamese instrument dan bau as subject of her study. The reasons for greitas marina del rey exotic Lao pipes to become national symbol of Sardinia are discussed in the article by another German researcher, Gisa Jähnichen. Bernard Garaj describes usage of the Slovak national symbol fujara a flute type instrumentwhile Alla Sokolova in turn analyzes harmonica used by the Caucassian people Adyghe, and the respective role of these instruments in the modern societies of these nations.

The article by Mojca Kovačič deals with the symbolism of bell in Slovenian folklore and customs. While jingle bells, bells and bell pendants discovered at the archeological sites from the Iron Age Finland are analyzed in the article by Riitta Rainio, which represents already the third topic of the conference, 12 13 i. The Swedish researcher Gunnar Ternhag investigates the problematic story of the folk musical instrument Mora-harp turning into a museum exhibit, and afterwards becoming a popular folk musical instrument again.

The German scholar Ulrich Morgenstern makes a critical survey of works by certain Russian ethnoorganologists, characterized by Slavocentric approach and unsound interpretations.

Vigmantas Butkus Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, literatūrologija Prof.

The chapter From New Investigations starts with an article by Vita Ivanauskaitė, who analyzes images of death and funeral in the late military-historical folksongs, mainly composed during the World War I time. The author highlights folksong reflections of the historical reality of that period, placing special emphasis on death at war, interpreted as a complex phenomenon, occurring outside the traditional community.

While discussing forms of cultural resistance during period of Soviet occupation, Austė Nakienė elucidates the role of rock music as expression of youth resistance, and searches out its relations with hip-hop, gaining popularity during the recent decades. Traces of ethnic culture in modern activities of youth organizations such as scouts and Ateitis Foundation are investigated by Laima Anglickienė. Mindaugas Karčemarskas, having reviewed historical data on Lithuanian dulcimer in written sources, discusses the living tradition of playing this instrument during sword art online tuščiaviduris fragmentas pažintys vadovas years as well.

The life stories written down by the folklore informants themselves are analyzed from genre perspective by Vilma Daugirdaitė, while the whole chapter is crowned with a study by Aelita Kensminienė, making detailed comparative survey of the flax suffering motives not only in riddles, but also in other genres of folklore, including folksongs, folk tales, legends, proverbs and proverbial phrases.

Folklore of the national minorities living in Lithuania is represented in this volume by the Belorussian folklore preserved at the Lithuanian Folklore Archives, originally coming from the Ivan Luckevic Belorussian Museum. The publication comprises 26 melodies for songs, dances and games, selected from the index of Belorussian folk melodies by the editor Aušra Žičkienė.

In the 32 nd volume, a new chapter is introduced, entitled as Fieldwork Experiences and hoped to become a constant one. This time, Vita Ivanauskaitė presents a review of the fieldwork session carried out by the employees from the Institute of Lithuanian Literature and Folklore in Viekšniai and the surrounding area. Lina Petrošienė focuses on his personality and works. Publication by Gražina Kadžytė is dedicated to the folklore collection activities of a priest and poet Antanas Valantinas from Radviliškis.

Another important anniversary of Lithuanian culture, i. Nijolė Laurinkienė recalls Norbertas Vėlius, passing away ten years ago, and his numerous works. Henceforth, book reviews and annotations are going to be presented in separate chapters. As usual, recent important events in folkloristics, activities of the folklore archives, conferences and seminars are surveyed in the chronicle.

Išmanusis kultūros kelias Kauno rajone

P u r p o s e o f s t u d y: To reveal how the special status of a folk instrument has influenced the development of art music from the period of national romanticism up to today. M e t h o d s: Descriptive, historical. K e y w o r d s: National romanticism, ideology, classical music, instrument history, contemporary music. The Roots of the Hardanger Fiddle The Norwegian Hardanger fiddle, with its rich decorations and sympathetic strings, dates back to at least the midth century.

The oldest surviving fiddle is the so-called Jaastad fiddle frommade by the local sheriff in Ullensvang, Hardanger, Ole Jonsen Jaastad. This is a rather small instrument with a very curved body, supplied with two sympathetic strings.

We believe that this and other similar fiddles which are found especially in Western Norway and in the Telemark area could be descendants from the Medieval fiddles in Scandinavia. To put sympathetic strings on bowed instruments was probably an impulse from the British Isles reaching the Sword art online tuščiaviduris fragmentas pažintys vadovas region early in the 17th century.

In this period, there were very good connections between Western Norway, England and Scotland, especially through the extensive timber trade. During the 18th century the old West Norwegian fiddle containing sympathetic strings was modernized by the two fiddle makers Isak Nielsen Botnen and Trond Isaksen Flatebø from Kvam, Hardanger.

They were in fact father and son, and by the midth century their instruments, which were closer to the violin in shape and size, had become extremely popular in many parts of southern 15 16 Norway. Consequently, fiddles with resonant strings made by Botnen, Flatebø and their successors in Hardanger were called Hardanger fiddles from around Aksdal b: 77f.

In the early 19th century the hegemony of Hardanger fiddle production moved gradually eastwards from the Hardanger region to Telemark. The fiddle makers living in the Bø area, especially those of the Helland family, gradually modernized the Hardanger fiddle even further and gave it quite a new look. Generally, the modern Hardanger fiddle was bigger and the body less curved than on the old type, it was far more decorated, and it normally had four sympathetic strings.

The decorations, inspired by the Norwegian wood carving and rose painting traditions, made the instrument look even more Norwegian, and this was a development strongly in the spirit of the national romanticism. Entering the Urban Scene From the midth century the Hardanger fiddle became a more and more important symbol for the Norwegian nationalists, working hard to free Norway from the Swedish-Norwegian union established in This union had, after only a few months of national freedom, replaced the more than years long Danish administration of Norway, often referred to by Norwegians as the years night.

The legendary Telemark fiddler Myllarguten [Eng.

Video instrukcija

This event was followed up by several concert tours throughout Norway and even abroad. During the last decades of the 19th century many Hardanger fiddlers started to travel around in Norway, as well as in other countries, giving concerts with a traditional Norwegian repertoire. Some of them even went to the USA, mainly to play for the Norwegian immigrants.

These Hardanger fiddle concerts were extremely popular in most places. Here, the modern Hardanger fiddle was introduced to amateur Hardanger fiddle made by Trond Isaksen Flatebø Photo: The Hardanger fiddle project 16 17 and professional violinists living in the urban areas. Soon even the composers became curious about this very special Norwegian instrument.

Already in Ole Bull had composed music including the Hardanger fiddle. The piece was called Souvenirs de Norvège and was written for Hardanger fiddle, string quartet, flute, and double bass. It was first performed in in Paris, and later the piece was revised several times. One of the first revised versions was called Norges Fjelde Eng. Norway s mountains. In the mids many composers started to write music based on melodies and rhythms found in the Hardanger fiddle music.

Among the most important composers using traditional tunes were Edvard GriegHalfdan Kjerulfand Thomas Tellefsen. However, it was only after that the Hardanger fiddle itself was included in classical art music. The play was partly based upon the tale of Norway s most celebrated fiddler, Myllarguten. He is sword art online tuščiaviduris fragmentas pažintys vadovas to have learned to play the Hardanger fiddle directly from Fossegrimen, the musical master of all underground creatures, by pawning his soul for the craft.

Fossegrimen is even the name of a very popular Hardanger fiddle tune which Myllarguten played quite often. Eldegard further elaborated upon the myth, and additionally interwove Myllarguten s encounter with Ole Bull, who in the play was referred to as the master fiddler Dybsand In the Fossegrimen play the Hardanger fiddle was given a very central part, both to accompany singing, as a solo instrument, and to be accompanied by the symphony orchestra. Halvorsen was quite familiar with the traditional Hardanger fiddle music.

Inhe had visited local fiddlers during his honeymoon in Hardanger in order to become acquainted with their manner of playing slåtter, the traditional Norwegian dance tunes. The following year Halvorsen dating website maken a Hardanger fiddle himself, and on three occasions he acted as a member of the jury at the fiddle and dance contests in Bergen organized by Vestmannalaget.

In his younger years Dahle had learned tunes directly from famous folk fiddlers like Myllarguten and Håvard Gibøen.

Now, Dahle wanted to preserve the tunes for future generations. These tunes as transcribed by Halvorsen later formed the basis for Grieg s own piece Slåtter op. While writing the music to Fossegrimen Johan Halvorsen still had the inspiring collaboration with Knut Dahle fresh in mind. In addition to the important role that the music played in the dramatic context, Eldegard s many enchanted depictions of nature appealed strongly to Halvorsen.

The premiere took place on January 29th and Johan Halvorsen himself acted as the soloist on the Hardanger fiddle. The play was indeed a fantastic success.

sword art online tuščiaviduris fragmentas pažintys vadovas yra hayden ir nicole dar pažintys 2021

Fossegrimen became one of the National Theater s most popular productions ever and was presented no less than times between and Halvorsen was the soloist during all the performances. With his music to Fossegrimen Johan Halvorsen also became the first composer in musical history to make use of the Hardanger fiddle in a classical orchestral setting.

sword art online tuščiaviduris fragmentas pažintys vadovas trumpas vyras pažintys

The most famous musical part of Fossegrimen is undoubtedly the ecstatic, devilish dancing tune Fanitullen, inspired by the traditional slått Førnesbrunen as played by the fiddler Olav Moe in Valdres. Even if Fanitullen is based upon authentic folk music material, a great deal of this tune appears to have been composed by Halvorsen without the use of any source material.

The dancing tune Fanitullen is frequently performed even as a italija pažinčių kultūra piece by some of the educated and most skilled Hardanger fiddlers.

In the movement Song of the master of ceremonies, the singer is accompanied by Hardanger fiddle, solo violin and an oboe imitating the ram s horn. The master of ceremonies sings without accompaniment during the first half of the song, while the on-stage ensemble makes use of a Hardanger fiddle gangar-motif to tie together his phrases. Initially the motivic material is strongly influenced by folk music elements, but ultimately acquires a more stylized character, accompanied by the orchestral strings.

In an excellent new CD-recording of the play Fossegrimen was released by the Latvian National Symphony Orchestra, with the Norwegian professional violinist Arve Moen Bergset as the soloist on the Hardanger fiddle. The Post-romantic Period Halvorsen s success with Fossegrimen inspired many composers to keep on writing music in a Norwegian musical language, using elements from the Hardanger fiddle music and other parts of the traditional music in Norway.

However, in the first decades of the 20th century only a limited number of composers wrote music including the Hardanger fiddle, and soon even the use of Norwegian elements in the music strongly decreased.

This discontinuation was probably due to several reasons. New musical impulses reached Norway from Europe, and thus the influence from local traditional music on the different national styles was no longer an obvious part 19 20 of the musical ideology among the composers. In Norway it was also very important that the organizations representing the peasant culture early in the s gradually regained the control over the presentation of the Norwegian folk culture Aksdal c: ff.

During the 19th century the Hardanger fiddle had become a kind of national icon in Norway. At the turn of the century, the instrument was indeed regarded as one of the most important national symbols.

When the bourgeoisie tried to find sword art online tuščiaviduris fragmentas pažintys vadovas national distinctive quality especially in relation to Sweden and Denmark, they often had to look to the Norwegian peasant culture. An important reason for this was that the culture of the bourgeoisie did not contain any distinctive Norwegian elements.

In the field of music one discovered that the traditional music in Norway contained many characteristic features distinguishing this music clearly from the music on the European continent and to some degree even from the musical traditions in the other Scandinavian countries.

  1. Etiopijos pažintys internete
  2. Ragas, III tūkst.

This was a matter of both stylistic musical elements and specific instruments like the Hardanger fiddle. The bourgeoisie culture took these elements from the peasant culture and translated and transformed them to a classical bourgeoisie artistic style like what Edvard Grieg did within the classical music.

After the union with Sweden was dissolved inthe bourgeoisie s need for emphasizing its Norwegianness in the spirit of national romanticism was clearly reduced, and the folk tradition now became more strongly connected with life in the countryside in the increasing conflict between the urban and rural cultures. As a result of this, the traditional music became more distant from the urban culture, and the Hardanger fiddle disappeared more and more from the public scene.

The most important Norwegian composer who wrote music for the Hardanger fiddle in these years was undoubtedly Eivind Groven. He was himself an excellent Hardanger fiddler and even an active folk music collector.

Groven wrote both chamber music and solo pieces for the Hardanger fiddle, especially in the late s. In he wrote two pieces named Fjell-tonar and Siklebekken op. The first years after the Second World War were very hard for individuals and organizations working to promote the folk culture in Norway since, during the war, the national socialist party had tried to adopt many important symbols taken from the Norwegian cultural heritage.

In these years, there was an increasing migration of people moving from the countryside to settle in the cities. Even more important was that small towns and 80s pažinčių patarimai townships now were urbanized, mainly by what we can call the American gas station culture.

In this new situation, at the dawn of the modern mass culture society, the Hardanger fiddle, which was still regarded as the most typical symbol of traditional sword art online tuščiaviduris fragmentas pažintys vadovas culture in Norway, very often was met with disgust and aversion.

Generally, the instrument was now seen as an obsolete symbol of national cultural expression no longer of any interest to a world asking for reconstruction and international solidarity as an important preventive tool against war.

Typically, the composer, Geirr Tveittcame from Hardanger. In fact, his ancestral farm was located only a couple of miles from Botnen, where the Hardanger fiddle was modernized in the 18th century. Tveitt, who had been studying in Leipzig, was certain that his forefathers had been notable folk musicians for several generations.

Already at the age of 16 he noted down his first folk tune, and his life-long collecting resulted in some thousand folk melodies. For Tveitt, the Hardanger fiddle was the real treasure of Norwegian traditional music. A deep understanding of the instrument s character and his close contact with local fiddlers gave Tveitt the idea of developing larger works that could give the instrument status even in the concert halls.

sword art online tuščiaviduris fragmentas pažintys vadovas pažintys jūsų vėlai 40s

Viso objektai. Kiekvienas maršrutas turi jam priskirtus objektus. Pažymėjus objektą tiek meniu punkte, tiek interaktyviame žemėlapyjeapie jį pateikiama susisteminta tekstinė informacija lietuvių ir anglų kalbomisfotografijos, panoraminės bei AERO nuotraukos. Pasirinktus objektus galima lankyti vadovaujantis siūlomu arba paties susikurtu maršrutu.

Keliaujant nuo vieno objekto iki kito, žemėlapyje nurodoma sword art online tuščiaviduris fragmentas pažintys vadovas trukmė ir atstumas tarp jų kilometrais. Ant dešimties žymiausių Kauno rajono kultūros paveldo objektų pritvirtinti QR kodai, leidžiantys išmaniai susipažinti su objekto istorija.

Indėnų pasakojimai yra konkretūs, o antropologų analizė daugiausiai atskleidžia lyginamąsias klasikinio mito struktūras ir priklauso nuo folkloro atvejų, todėl yra gana skurdi, bet gali būti išskleista kultūros, literatūros, filosofijos istorijoje. Tam gerai tarnauja lyginamoji antropologinė analizė, šiuolaikinė analitinė antropologi- 14 16 ja, apie kurią kalba, pavyzdžiui, Valerijus Podoroga ir kurio principus esu bandęs taikyti ir skleisti knygoje Filosofinės antropologijos pragmatika ir analitika Mažeikis Filosofinė-antropologinė analizė rekonstruoja vartojamas sąvokas, išskleidžia schemas, formų funkcijas ir turinio įvairovę.

Literatūros kūriniai pretenduoja pratęsti archetipo raidą ir papildo triksterystės sampratą gausesniais ir konkretesniais karnavaliniais personažais, adaptuoja triksterio figūrą civilizacijai, šiuolaikinei kultūrai, atskleidžia svarbų transcendencijos momentą, susieja su kosmo patirties metafizika.

Triksterystės metafizika yra tiek pat reikšminga, kaip ir žaidimo ar šokio. Sakau metafizika, nors pokštaujanti apgaviko galia buvo atrasta ir apmąstyta dar mito, grožinės literatūros ir atskirta nuo protingo dieviškumo ir nuo gėrio bei susitarimų siekiančio žmogiškumo.

Metafizika apibendrina idealius modelius, mituose ir literatūroje išplėtotas elgesio ir suvokimo schemas ir pritaiko jas būties, pasaulio, žmogaus, subjekto aiškinimui.

Pokštaujantis apgavikas priklauso ne normos ir tiesos sferai, o doxai, t. Jis manifestuoja ne apibrėžtą laiko tėkmę Xronos Χρόνοςo geras progas Kairos Καιροςsituacijas.

Atitinkamai transcendencijai atviras įsikitinimų herojus nėra nei tradicinis monosubjektas, nei šiuolaikinis reliacinis subjektas. Pagal Vakarų metafiziką subjektu vadinti įvairūs dalykai: pagrindas, pamatas ir atitinkamai Logosas, Dievas, teiginio pagrindas subjektas-predikataspažinimo pagrindas subjektas-objektasdiskursyvios apklausos interpeliacijos rezultatas L.

Althusser, M. Foucaultdaugelio naratyvinių apeliacijų suderinta situacija reliacinis subjektas. Triksterystės fenomenas rodo galimybę pabėgti nuo šių apibrėžimų, sumenkina norminės apkaltos reikšmę, įtraukia žmogų į tokią žaismo situaciją, kuri nepriklauso nei proto ar beprotybės, nei apkaltos ar nepakaltinamumo sferoms.

Dvireikšmės logikos išvados triksterystei negalioja, lygiai kaip jos negalioja ir daugeliui žaidimų, kurie atveria n reikšmių galimybę. Žaidžiantis takumas, lakumas kartais apsireiškia įvairiomis asmens figūromis, kurias skaitytojai yra linkę aiškinti kaip subjektą, bet greitai ši kaukė išnyksta, lygiai kaip ir personalizacijos galimybė.

Pasaulio ratai arba kosmas gyvas savo šokiu, žaismu, kurie kartu yra ir materializacijos arba substancializacijos. Žmogaus gyvenimo tikslas šiuo atveju yra įsikitinimų plėtra ir triksterystės gebėjimo vystymas. Ne senatvės konservatyvizmas, o Dievas arba senis, virstantis žaidžiančiu, kartais kvailiojančiu vaiku, yra šio kelio tikslas: nesibaigiančios gausos atradimas ir atsivėrimas nesibaigiančių situacijų dėlionėms. Radinas, aprašydamas ir analizuodamas Vinebeigo indėnų mitą apie Vakdžunkagą, pažymi jo kvailiojimo spontaniškumą, situacionizmą, vaikiškumą.

Tačiau bedorojant skerdieną jo, Vakdžunkagos, Rankos susipyksta ir viena subado kitą peiliu. Kitąkart jis supyksta ant savo anuso ir jį apdegina nuodėguliu. Tai yra vaikiškos kvailystės, rodančios nuoširdumą, jautrumą, nesibaigiantį ir neatitolintą žaismą.

Gintautas Mažeikis Viduramžių ir renesanso triksterystė Gustavas Jungas tematiškai t. Sword art online tuščiaviduris fragmentas pažintys vadovas Jungo: kuriozinė tipiškų triksterio motyvų kombinacija galbūt būdinga alcheminei Merkurijaus figūrai: pavyzdžiui, tai rodo jo polinkis į šelmiškus juokus, piktybiškas išdaigas, jo, kaip formos judintojo, galios, jo dvejopa prigimtis, pusiau gyvūniška ir pusiau dieviška, jo atvirumas įvairiausiems kankinimams ir galiausiai jo panašėjimas į išganytojo figūrą Jung Alchemiškasis Merkurijus buvo interpretuojamas plačiau nei Olimpo Hermis ir remiantis senesniais kultūriniais archetipais nei senovės graikų religija.

Kita vertus, panašumas į Išganytoją, į Kristų, jį, alchemiškąjį Merkurijų, suartino su Šėtono semantika ir todėl į alchemiją viduramžių scholastai, inkvizicija, jėzuitai sword art online tuščiaviduris fragmentas pažintys vadovas arba labai atsargiai, arba priešiškai. Hermetinė mimikrija buvo suvokiama arba kaip individuacijos, dvasinės raidos kelias, didysis atradimo nuotykis ir avantiūra alchemikų, arba kaip viešpaties beždžioniavimas, kuriant substancijas, inkvizicijos.

Viduramžiškosios triksterio interpretacijos grindžiamos sekimo Dievu arba velniu, kaip Dievo beždžione simia deimodeliais. Pirmasis skatino džiaugsmą, bet atsargiai vertinant juoko, nuotykio prigimtį. Be alchemikų, geriausiai žinomas aukšto vertinimo pavyzdys yra Pranciškaus Asyžiečio idėja iculatores Domini Dievo juokdariai, Dievo skomorochai, linksminę žmones ir šlovinę angelus ir Dievą dūdelėmis ir šokiais.

Laetitia spiritualis dvasinis linksminimasis, lydimas iculatores Domini, taip turėtų atrodyti Dievą ir jo kūriniją pasitinkantys tikintieji. Vis dėlto pranciškonai ilgą laiką Katalikų bažnyčios buvo vertinami rezervuotai, ties erezijos riba, dėl įtarimo garbinant gamtos dvasias, darant nuodėmę juoku, pažeminant kančią. Todėl jų elgesys gali būti aiškinamas lyginant su alchemikais: iculatores Domini, ar jis buvo aiškinamas Merkurijaus dvasia, ar Kristaus, atvėrė kelią individuacijai, 16 18 žaismui, naujumui, atradimams.

Panašiai, bet gerokai vėliau, mano manymu, elgėsi Vidurio ir Rytų Europos chasidai, pradedant Baal Šem Tovu, linksmumą paskelbę nuoširdumu, o juoką atvirumu Viešpačiui.

Kita vertus, viduramžių pabaiga ir renesansas pasižymi augančia bažnyčių stačiatikių, katalikų, protestantų kova su bažnyčios karnavalizacija, prieš žaidimus episcopus puerorum vaikiškas vyskupasfestum stultorum kvailių šventėfatuorum papum kvailių popiežiuslibertas decemrica kvailių laisvėfestum asinarium asilų šventėper kuriuos buvo tyčiojamasi iš bažnyčios hierarchų ne šlovinant šėtoną, kaip kartais bažnyčios hierarchai bandė teigti, o tęsiant šelmiško pasaulio gaivinimo tradiciją, būdingą visoms pagoniškoms kultūroms.

Per festum asinorum neretai į altorių buvo vedamas asilas, apkrautas alkoholiniais gėrimais, ir šlovinamas kaip naujas vyskupas, garsiai giedant nešvankias dainas ir lakstant, siautėjant šventose vietose; arba, padoriau, kunigai skaitydavo pamokslus asilui ar asilams ir šventindavo juos. Šventoji Romos inkvizicija triksterystę prilygino šėtono apsėdimui, o jo laidininkais laikė demonus: succubus moteriškieji demonai ir incubus vyriškieji demonai.

Sukubai ir inkubai apibendrina gamtos demonus, jų gundymo, suvedžiojimo, apgaulės, meilės galias, visas nimfas, faunus, bakchantes, panus, žvėrtakius. Jungas pažymi, kad visa ši okultinė seksualinė demonologija, jos reiškiniai buvo siejami su šventikų ir asketų, kurie buvo veikiami nuolatinio seksualinio susilaikymo, animus ir anima projekcijų, jų vaizdavimo blogosiomis dvasiomis, gyvenimu Jung Succubus ir incubus agresyvioji raiška buvo religingų asmenų psichinės būties kompensacija, pasaulio atogrąža į vienpusį asketizmą.

Triksteriška karnavalinė viduramžių tradicija taip pat, tačiau jau teigiamai, karnavališkai atsispindėjo šelmių pasakojimuose ir romanuose, vagantų dainuškose, renesanso novelėse ir teatre.

Tai, ką inkvizicija, asketiški vienuoliai ir kunigai patyrė kaip triksterių agresiją, karnavalų dalyviai išgyveno kaip malonumą ir žaismą, kaip paskatą vaizduotei ir vaidybai, kaip gyvenimo džiaugsmą.

Mitiniai, religiniai, literatūriniai triksterystės vardai atskleidžia tam tikrus kognityvinius modelius ir juos paranku nagrinėti pirmiausia tiriant ne empirinius atitikmenis, o literatūrinius prototipus, jie pagal sandarą artimiausi mąstymo modeliams.

Renesanso Italijos Commedia dell arte patirtis yra ypač svarbi grąžinant miestui sofistiką: klaidingus argumentus, retorinius ir psichologinius, emocinius suvedžiojimus, apgaulingus samprotavimus, mokant situacinės vaidybos ir reabilituojant, tik jau gerokai aukštesniu meniniu lygiu, viduramžiškus karnavalus.

Kartu buvo mokomasi būti atviriems kito manifestacijai, jo avantiūrai, norui suvedžioti publiką ir tautą, nežiūrint to, kad panašų elgesį draudė bažnyčios, scholastiniai universitetai, teismai ir inkvizicija bei didieji dvarai. Commedia dell arte išvarytos liaudies kvailių šventės grįžo į gatves gražiau apsirengusios ir profesionalesnės. Gatvių aktoriai, spontaniškumo meistrai karnavališkai linksmai įkūnijo tai, kas buvo prieinama dvarų ir vienuolynų užkulisiams: subtilių niekšybių, sąmokslų ir klastos, pasaulio kūrimo aiškinimo žanrą.

Folkloras, literatūra, teatras yra demokratinis bendruomeninis mąstymo būdas, kur kas mažiau elitinis nei filosofija ar politikos mokslai.

Literatūros sukuriami prototipai veikia panašiai kaip filosofinės ir politikos mokslų kategorijos, bet yra labiau kasdienės, pritaikytos didelėms žmonių grupėms. Literatūriniai prototipai ir schemos kinta priklausomai nuo būtinybės tiksliau suvokti reiškinį ar papasakoti naujus jausmus ir patirtis.

Ilgainiui triksterystę plėtė gatvės karnavalų ir turgaus balaganų persirengėliai, juokdariai, arlekinai ir skomorochai, vėliau Commedia dell arte aktoriai. Pastarieji renesanso ir porenesansiniu laikotarpiu sukūrė visą aibę naujų personažų, vienaip ar kitaip įkūnijusių triksterystę, pritaikiusių ją gyvenimui: Pulčinelą Neapolyje ir Arlekiną arlecchino pajacas Venecijoje, Polišinelį Prancūzijoje, Panšą Didžiojoje Britanijoje, Kasperą Vokietijoje, Petrušką Rusijoje.

Triksteris buvo gausiai išskleistas žaidimų ir kortų, apsakymų ir komiksų, šiuolaikinio kino pasauliuose. Pavyzdžiui, žymi yra Džokerio figūra, kurios genealogija siejama su dar renesanso laiku paplitusiomis Taro kortomis, su Kvailio 0 korta ir Mago I korta figūromis. Taro, panašiai kaip ir alchemija ar žydų bei hermetinė kabala, siekė padėti žmogui išskleisti šventąsias, dieviškas galias ir tam buvo reikalinga tarpininko, triksterystės pagalba.

Džokerio korta, paplitusi daugiausiai pokerio žaidime, simbolizavo visišką pakeičiamumą ir takumą. Džokeris žaidime galėjo tapti bet kokia kita figūra ir lenkė karalius ir tūzus, buvo vertingiausias koziris. Vėliau šis džokerio lakumas, takumas buvo perkeltas į aibę komiksų, kur jis veikė šalia kitų triksterių: pavyzdžiui, šalia Lokio kaukės.

Gintautas Mažeikis Triksteris šiuolaikinėje literatūroje Triksterio archetipų gausu XX amžiaus literatūroje. Aš prie šio sąrašo pridurčiau ir Jolitos Skablauskaitės romaną Sado sindromas.

Dalį pavyzdžių, kurie būtų tinkami triksterystei aptarti, jau nagrinėjau knygose Po pono ir tarno Mažeikis ir Įsikitinimai: sąmoningumo metamorfozės Mažeikis Besijuokianti apgavystė tampa apsivalymo ir išsivadavimo priemone, o triksteris, kaip ir stalkeris, pagalbininku ir apsivalymo laidininku. Panašių triksterystės bruožų rasime ir kultinėje bitnikų ir hipių knygoje Tomo Wolfo Rūgštim įkrauto gėrimo testas, kurioje pateikiama įsivaizduojama Keno Kesey psichomaginės kelionės patirtis.

Priminsiu, kad Kesey garsus savo dviem veiksmais: knyga Skrydis virš gegutės lizdo ir savo magine kelione, kuria jis bandė realiai ir psichodeliškai išplėsti Kerouaco Kelyje patirtis.

Wolfo knyga reikšminga ne tik Kesey kelionės ir jos nuotykių perteikimu to būtų maža triksterystei nupasakotibet ir bandymais perteikti haliucinogeninių vizijų patirtis maginėje kelionėje. Psichinės praktikos, kurias vaizduoja Wolfas, yra anapus tiesos ir melo, realybės ir vaizduotės, tai didysis tikrovės žaismas. Tiesa, skirtingai nei Kerouacas Dharmos valkatose, Wolfas savo knygoje Rūgštim įkrauto gėrimo testas neatskleidžia jokio anapusybės kvėpavimo, kuris pateisintų apsivalymą ir prisikėlimą ar įsikitinimą.

Dar viena apgaulės ir transgresijos knyga, kurią aptariu knygoje Įsikitinimai: sąmoningumo metamorfozės, yra Gonzo žurnalistikos meistro Hunterio S. Thompsono knyga Baimė ir neapykanta Las Vegase. Joje daugiau juoko, o išsilaisvinimui iš prisirišimų svarbesnė Gonzo žurnalistikos nuostata, kuri daug platesnė nei romanas.

Nenorėdamas kartotis, aptarsiu kitus literatūrinius triksterystės pavyzdžius: Vladimirui Nabokovui triksteris yra viena iš svarbiausių jo romanų ir apsakymų figūrų.

Pagaliau jis pats, kaip rašytojas, ima ją sekti ir įgyvendina paskutiniame savo romane Žvelk į arlekinus parašytapaskelbta m. Aleksandras V. Mlečko tikslingai aptaria triksterio figūrą Vladimiro V. Nabokovo romanuose ir apsakymuose. Mlečko pabrėžia parodijos, ambivalentiškumo, suvedžiojimo poetikos svarbą Nabokovo kūrybai. Parodijos poetiką jis laiko svarbia, bet nepakankama prielaida triksterystei aptarti. Jis nurodo Nabokovo triksterystės transcendentiškumą ir jos įkūnijimą konkrečių apsimetėlių ir suvedžiotojų, apsėstųjų pavidalais.

Mlečko pažymi, kad pirmą kartą triksterio vaizdas Nabokovo kūryboje pasirodo apsakyme Sparno smūgis, paskelbtame m. Pasakojime trumpai kalbama apie didelį žvėries pavidalo angelą, kuris veikiausiai ir tampa vėlesnių mirčių, ciniškų apgavysčių gal priežastimi, o gal tik ženklu.

Jis važinėja po viešbučius ir ieško žmonių, kuriuos galėtų sugundyti, suvedžioti ir norėtų dalyvauti jų savižudybės aktuose. Nabokovo romane Kamera obskura, paskelbtame m. Knygoje Kamera obskura pažymima skirtis tarp teksto autoriaus Sirino ne Nabokovo, t. Mlečko teigia, kad [ Tačiau Nabokovas, manau, įkūnija Siriną, literatūrinį autorių, kuris pažintys tallahassee fl bachtinišką metodologiją atlieka Dievo arba neapibrėžtos ir neužbaigtos transcendencijos vaidmenį.

Autorius, Sirinas, yra anapus gėrio ir blogio, o štai jo herojus, taip pat triksteris Gornas, yra blogio įkūnijimas, taip kaip reikia Sirinui tuo metu. Nabokovas, galbūt iracionaliai sekdamas krikščioniška tradicija, Gornui dar priskiria šėtoniškumo bruožus: Beprasmiška apgaulė, piktos išdaigos, gėrio parodijavimas bruožai, būdingi triksterio figūrai, taip pat visiškai būdingi Gornui, kuriam, be to, Nabokovas suteikia bruožų, visiškai atitinkančių jo vidinį pasaulį.

Jis suteikia Gornui velnio, šėtono bruožų karikatūristas atrodo tarsi Monfiori palikuonis. Triksteris gundo, skatina herojus niekšiškiems darbams: savižudybei, suvedžiojimui, apgaulei, prievartai, o už viso to slepiasi autorius: pradžioje tik įsivaizduojamas, o ilgainiui ir jis pats Nabokovas. Vienas iš dvasingos niekšybės motyvų dvasingos kalės troškimas, veikiausiai mazochistinis.

Nabokovas, romano Lolita autorius, nebesilaiko krikščioniškosios interpretacinės nuostatos: jis nuolatos painiojasi tarp savo paties geismo ir vaizduojamų personažų noro. Dvasinga kalė Lolita tampa vienu iš svarbiausių jo kūrybos personažų, iš dalies įkūnijančių dvasinės niekšybės ir juoko troškimą. Atitinkamai ankstyvuosiuose romanuose rašytojas sau nepriskiria dangiško apgaviko bruožų.

Tačiau po Lolitos, pavyzdžiui, paskutinėje jam gyvam esant išleistoje kvaziautobiografinėje knygoje Žvelk į arlekinus paskelbta m. Jis, rašytojas, pats falsifikuoja ir kartu vaidina, improvizuoja savo istoriją, lyg būtų Sirino įsikūnijimas ar dalyvautų Commedia dell arte spektaklyje, kur jis, Nabokovas, visą romaną paverčia arlekinu.

Įsimintini romane Žvelk į arlekinus Nabokovo samprotavimai apie savasties, net vardo praradimą, jam patyrus paralyžių ir laikinai praradus atmintį. Tada jo aš buvo laipsniškai surenkamas iš daugybės pasaulio skiaučių, kai visados buvo grėsmė, kad kas 20 22 nors gali suvedžioti, pokštauti.

sword art online tuščiaviduris fragmentas pažintys vadovas pažintys mergina daugiau nei 6 pėdų

Juk neatsitiktinai tarp atneštų daiktų, kurie turėjo padėti grąžinti savastį, jis rado: [ Nabokov Nabokovas simuliavo, žaidė neapsisprendimą klaidžioti tarp beprotybės ir sudėtingos, tankios estetikos, virstančios pliūpsniais literatūrinių vaizdų, besiribojančių su įmantriu obsceniškumu, jo, kaip triksterio-arlekino, vaizdas sustiprėjo ir peraugo romano ribas.

Mano pabrėžiamas skirtumas tarp triksterio ir jo meninių įsikūnijimų pagrįstas transcendencijos įvardijimu. Apie ją, kaip būtiną gyvenimui galimybę, kaip būdą maitintis ne dvėseliena, kaip varnas, o krauju, kaip erelis, Nabokovas kalba, komentuodamas Puškino apysaką Kapitono duktė. Nabokovas atkreipia dėmesį į Apsišaukėlio Dmitrijaus ir Pugačiovo apsimetėlio Petro III paraleles, Dmitrijaus kovą su laisvės nematančiais bajorais godunovais ir šuiskiais ir Pugačiovo abejones dėl Jekaterinos Didžiosios paskelbimo imperatoriene.

Būti triksteriu Rusijoje yra būtiškas, cariškas, itin pavojingas, dangiškas pasirinkimas, pasaulio kūrimo ir kraujo kelias. Johnas Fowlesas romane Magas The Magus, išplečia triksterystės teisę, ją susiedamas ne su dieviška transcendencija, o su neapžvelgiamomis pasąmonės gelmėmis, nepermatoma aistros pleroma. Pagrindinis herojus, mokytojas Nikolas Erfė, susitinka su saloje gyvenančiu magu : gal psichoanalitiku, Jungo sekėju, gal ir aktoriumi bei režisieriumi, o gal tik sukčiumi Morisu Končiu.

Fowleso romanas apeliuoja į Markizą de Sadą, perkeltą į psichoanalitinio, į Arto įsivaizduojamo žiaurumo teatro aplinką ir į psichoanalitinį, interpretacinį situacionizmą Commedia dell arte stiliumi, kuris ištrina ribas tarp scenos ir parterio, gyvenimo ir vaidinimo, pjesės ir kasdienybės.

Kalbant apie sadizmą, turimas omenyje dvasinis kankinimas, tiksliau dvasingos niekšybės realizavimas. Epigrama, kuria prasideda romanas, yra svarbi beveik visam jo turiniui: Tikras ištvirkėlis retai būna gailestingas 6. Romane viena iš spektaklio dalyvių Džun suvedžiojamam herojui Erfė sako: Tam tikra prasme tai buvo fantastiškas Stanislavskio metodo išplėtojimas. Improvizuoti realybę, realesnę už tikrovę. Jūs turėjote būti kaip žmogus, sekantis paskui paslaptingą balsą, kelis balsus, per alternatyvių galimybių mišką o tie balsai Kita analogija būtų spektaklis, bet be autoriaus ir žiūrovų.

Vien tik aktoriai. Fowles 6 Un debauche de profession est rarement un homme pitoyable. De Sadas. Dorybės metas. Jo tikslas atsisakius nuoseklaus plano, kurti kūrybingas situacijas, apgaudinėti, tačiau elgtis spontaniškai, kad geidžiama niekšybė išvaduotų žmogų, išlaisvintų jį nuo paklusimo vienai realybei, vienam tikrovės matymui.

Triksterystės tikslas yra ir griauti vieno pasaulio, vienos simbolinės realybės pančius, ir įtraukti prievarta, sadistiškai į daugelį realybių.

Galiausia paversti žiūrovą-spektaklio dalyvį ir kartu auką triksteriu: keliautoju po daugelį simbolinių pasaulių, kurie neišvengiamai tampa kupini klastingos pašaipos ir juoko. Romanas ir užsibaigia situacija, kai Erfė sutinka naują Moriso Končio suvedžiojamą asmenį, naują metateatro auką-išrinktąjį, tačiau su ironija ir vidine pašaipa atsisako r jc ir lia vis pažintys, į kokio skausmo metateatrą, dvasinės niekšybės sūkurį naujas asmuo įtraukiamas.

Skausmo metateatro sword art online tuščiaviduris fragmentas pažintys vadovas, kur kaukė yra tik metafora Fowles ir kur veiksmas peržengia scenos ir pjesės ribas ir tampa totaliniu daugelio simbolinių pasaulių lauku, Fowles taip pat sieja su: [ Pašalinti vieno realybės pasaulio hegemoniją, vadinasi, sugriauti jo ir jame be perstojo konstruojamą individualybę, subjektą.

Šis veiksmas ir yra dvasinės niekšybės sukeliamas skausmingumas, kuris užtikrina asmens kosminę raidą: Neabejotinai sadistišką sąmokslą prieš individualybę mes vadiname evoliucija. Fowles Panašiai kaip ir Nabokovo romanuose, neretai šį skausmą gali sukelti aukščiausio lygio dvasinė kalė, moteris, žiauriai manipuliuojanti jos geidžiančio asmens jausmais.

Tai lyg aukštesnis, teatriškas femme fatale modelis. Subjektas įnirtingai priešinasi šiai išlaisvinančiai perspektyvai ir tai juokinga, sadistiškai linksma ir pateisinta. Klastūniškas triksterio kvatojimas yra kitų pasaulių juokas: Ši patirtis privertė mane galutinai suprasti, kas yra humoras.

Jų nauda nemažėja ir dabartiniame chemijos pasaulyje. Augalai supo žmoniją, kuri stengėsi pažinti jų savybes ir jas pritaikyti. Taip augalas gamtos dalis virto ir kultūros objektu. Jis buvo vartojamas praktiniams tikslams, kita vertus, veikė žmonių pasaulėjautą, gyvenimo pažinimą.

Augalai minimi legendose, tikėjimuose, apie juos rašoma literatūroje, jie aptinkami mene. Nėra tokios žmogaus gyvenimo srities, kur augalai nerastų sau vietos. Tai maitinimasis, statyba, drabužių gamyba, gydymas ir kt. Visi ryšiai, užsimezgę tarp žmonių ir augalijos pasaulio, tapo mokslo sritimi ir vadinama,etnobotanika. Pirmąsyk,etnobotanikos terminas pavartotas m. Etnobotanika yra dėstoma JAV universitetuose, Europoje tam irgi skiriamas nemažas dėmesys. Ji pradedama dėstyti ir Lietuvoje.

Sodybų želdiniai viena iš etnobotanikos sričių, Lietuvoje beveik netyrinėta. Yra daugybė knygų apie botaniką, gėles, sodus, daržus, dekoratyvinius medžius, bet etnografinių žinių trūksta. O juk gyvendamas žmogus, galima sakyti, prisijaukino kai kuriuos augalus, be jų tiesiog neįsivaizdavo gyvenimo.

Sword art online tuščiaviduris fragmentas pažintys vadovas sodyba tiesiog buvo atskiras pasaulis, atskira respublika, kurioje buvo ne tik medžių, gėlių, sodas, daržas, bet ir kitų žmogaus gyvenimą lydinčių augalų. Ir vaikai tai juto. Pavyzdžiui, Ildifonso Miltenio iš Ylakių tėvai buvo naujakuriai. Pasistatė namus, pasisodino medžių, sodą, bet vaikas jautė, kad dar kažko trūksta. Pacituosiu jo vaikystės prisiminimus apie tėvų kuriamą sodybą: m.

Video tutorial

Jauna sodyba dykynė, o kitose senose priaugę dilgynių ir varnalėšų, tai ir nešiau jų iš dėdės. Tikras ūkis vaiko nuožiūra yra ir dilgynių, ir varnalėšų. Kur tik papuolė. Tai nelegaliai sodinau ir naktimis.

Aš tik norėjau tų kultūrinių žolių, kad mūsų ūkis būtų tikras. Dabar yra daug gražių naujoviškų krūmų. Norėčiau priminti, kokius gi augino mūsų senoliai, kodėl būtent juos augino. Šį pavasarį mano kaimynas, grįžęs iš tėviškės Žemaitijoje pasakoja:,taip privargau, naikinau meškytes, kad nebūtų prižėlusių. Sakau:,Ką tu padarei, juk tai taip brangintinas augalas, mūsų, kaip sakyti, genofondas.

Išgyveno, sako, nežinojau. Kilusios iš Balkanų pusiasalio, prieš keletą šimtų metų jos išplito visoje Europoje ir už jos ribų. Nuo neatmenamų laikų paplitusios ir Lietuvoje. Kartu su kaštonais yra vienas iš seniausiai introdukuotų augalų mūsų krašte 3. Bene dažniausiai augintas krūmas. Jį galėjai rasti vos ne kiekviename kieme. Atskiri Lietuvos regionai net turėjo šiam krūmui savus pavadinimus.

Suvalkijoje tiesiog vadino,alyva, Dzūkijoje ir Rytų Aukštaitijoje,bezu, Vidurio Aukštaitijoje ir Žemaitijoje,bezdu, Klaipėdos krašte,flideriu. Pasitaikė ir kitų pavadinimų. Toks ryškesnis pavadinimas Žemaitijoje,pliorės, kur augo alyvos,pliorynas. Augino žydinčius baltais ir įvairių atspalvių violetiniais žiedais, kuriuos dažniausiai vadino mėlynais. Pagal žiedų spalvą vadino ir visą krūmą: baltos pliorės, mėlyni bezdai. Žiedai tuščiaviduriai. Tarpukaryje giminės iš miestų atveždavę jau ir skiepytų pilnavidurių.

Sodino dėl gražių kvepiančių žiedų. Taip pat įvardija, kad graži lapija. Patys krūmai gera užuovėja, nes jie labai plečiasi, kaip sako: Bezas labai kėtojasi. Sodino darželiuose 1 pav. Paprastosios alyvos. Žaltkauskas 11 14 2 pav. Žaltkauskas ar šalia jų, kiemuose, soduose, prie kryžių, koplytėlių.

Darželiuose apgenėjo, paliko tik kelis stiebus, kad gėlių labai neužpavėsintų. Stengėsi turėti ir baltų, ir mėlynų alyvų.

Žiūrėk, ir sodina viename darželio kampe baltą, kitame mėlyną. Kai kur minėjo, kad baltos alyvos žiedus džiovino nuo kosulio.

sword art online tuščiaviduris fragmentas pažintys vadovas uk no 1 dating website

Daugiametis puskrūmis su gana stora sumedėjusia šaknimi. Kilęs iš Pietų Europos. Jau daugiau kaip prieš metų botanikas prof. Stanislovas Jundzilas mini diemedį kaip plačiai auginamą augalą mūsų sodybose 4.

Aukštaitijoje, Dzūkijoje, Suvalkijoje dažniausiai vadino,diemedžiu, Žemaitijoje,dievmedžiu,,Dievo medeliu, Klaipėdos krašte,žalmedžiu.

Kai kurių Aukštaitijos apylinkių pateikėjai pasakojo, kad jis turėjęs būti beveik prie kiekvienos trobos, nes jis Dievo medis, šventas augalas, kiekvienam daržely turi būti kaip kokia religija 5.

Kuo gi taip nusipelnė šis kuklus, sidabriškai pilkšvas krūmelis, kad galėjai jį rasti sword art online tuščiaviduris fragmentas pažintys vadovas ne kiekvienoje sodyboje? Juk žiedelių kaip ir nėra. Žmonėms gražūs buvo jo lapeliai ir labai patiko jų malonus kvapas: Paimi nusiskini ir vaikštai prie nosies prisidėjęs.

Tik žmonės sako, kad jis dažniausiai liūdesio, ilgesio dainose minimas: Apie diemedį vis prie vargo dainos. Moteris iš Židikų prisimena, kad jos tėvelis, ar jam širdį skaudės, ar gera nuotaika bus, eidamas pro diemedėlį, uždainuodavo: Kad aš nueisiu ant aukšto kalno, Apsikabinsiu Dievo medelį, Dievo medelį, kad aš lankstysiu, Tavo vardelį aš prisiminsiu. Sakydavę: Dievs jį sutvėrė mums gydyti. Kartais tuos sutrintus lapelius dar sumaišydavo su medumi, užtepdavo online dating rizika batvinlapio ar trauklapio ir uždėdavo ant skaudamos vietos.

Jų arbatą virė nuo kepenų skausmo, nuo geltligės, nuo širdies dusulio. Mirkė skaudamas kojas. Nuoviru prausė mažus vaikus: Geri vaistai nuo spuogų ir kvepia gardžiai. Gydė moteriškas ligas. Gėrė arbatą nuo kosulio, plaukų slinkimo, gyvatės įkandimo. Į daugelį vaistų mišinių dėjo diemedžio: nuo rožės, nuo inkstų ligų, į trejas devynerias kišo. Arbatą gėrė dėl ramumo. Prieš miegą šakelę pasidėjo ant pagalvės. Miegojo pokaičio lauke po diemedžio krūmu.

Žemaitijoje minėjo, kad diemedį kartais vartojo ir kaip prieskonį: į juką įdėdavo, į varškėčius, įpjaustydavo į grietinę ir vaikai dažydavo su duona. Tikėjo, kad pasodintas prie vartelių apvalo nuo ateinančio blogio į namus. Lietuvoje natūraliai auga 9 rūšys, be to, 6 introdukuotos rūšys auga be ypatingos priežiūros Vitaminų gausa erškėčiai neturi sau lygių. Erškėčiai lengvai kryžminasi, todėl yra labai daug jų kultūrinių atmainų, vadinamų,rožėmis Suvalkijoje, Dzūkijoje ir Vidurio Aukštaitijoje šias kultūrines rožes vadino gražiuoju 3 pav.

Žaltkauskas 4 pav. Žaltkauskas 12 15 ,radastos vardu. Žemaitijoje, Klaipėdos krašte, Rytų Aukštaitijoje ir Šiaurės Aukštaitijoje,erškėčiu,,erškėtrože,,rože. Augino dėl gražių žiedų ir skanaus jų kvapo. Buvo baltais, geltonais, raudonais ir rožiniais žiedais, pilnaviduriais ir tuščiaviduriais. Daugiausia mėgo rožiniais ir baltais žiedais, o geltonais ir raudonais gal tik penktoji dalis visų augintų. Tas pats ir su žiedų pilnumu tuščiavidurių tik apie penktąją dalį. Žydinčio įmetė kur spintos kampan nuo kandžių.


Ėmė šviežiai pražydėjusį žiedelį, tada jis labai kvepia, lapelius suskabė ir primėtė tarp skarelių, kad jos kvepėtų. Žiedlapių arbatą gėrė: Dikčiai skani būdavo ir kvepėdavo. Ypač vertino baltą erškėtrožę, kuri padėjo nuo rožės, sakė: Rožė nusimeta.

Lietuvoje auga savaime. Labiausiai buvo mėgstamas Klaipėdos krašte. Patiko jo lapų skanus kvapas. Jų apatinėje pusėje gausu liaukučių, kuriose yra obuoliais kvepiančių eterinių aliejų. Kvepėdavo visas kiemas, ypač prieš lietų ir kai truputį palynoja. Tėvynė pietinė Vakarų Europos dalis.

Jau prieš keletą šimtmečių jazminas išplito visame pasaulyje Lietuvoje augo vos ne kiekvienoje sodyboje. Augino dėl gražių skanaus kvapo žiedų. Tai ir sodino prie namo, prie verandos kampų, prie langų, kur kvepėjo rytą vakarą, kai žydėjo.

Nors ir aukštas krūmas, bet jo šakos stačios, glaustos, tai galėjo sodinti arčiau namo. Lietuvoje auginamos apie 36 geras pažintys apps blackberry lanksvų rūšys Savaime auga šiaurės pusrutulio vidutinio klimato įvairiuose biotipuose Šis krūmas nebuvo labai populiarus, bet kai kur jį rasti galėjai.

Vadino,karkliukais,,mojaviniais medeliais,,spireikomis,,gegužytėmis,,birželiu. Augino dėl gražių žiedų. Patiko, kad žydėjo baltai, ilgomis kekėmis. O kad žiedai ir lapai nekvapnūs, kai kur pavadino,bedruskiu. Sodino kaip gyvatvorę aplink darželį, pagal takelius. Kilusi iš Šiaurės Amerikos. Lietuvoje seniai introdukuotas ir gana plačiai augintas krūmas. Turėjo įvairių pavadinimų. Dažniausiai vadino pagal vaisius skaisčiai baltas uogas,burbuliukais,,perlaliu.

Sodino gyvatvores šalia takų. Karpė apie 1 m aukščio. Kirpo su avikirpėmis žirklėmis ar peiliu pjaustė. Uogomis per Vėlines puošė kapus, iš jų kryžių išdėdavo, įvairius ornamentus. Meškytes kai kur irgi vadino,bedruskiu, nors žiedai, kaip sakė, 5 pav. Darželinis jazminas. Žaltkauskas 6 pav. Žaltkauskas 7 pav. Baltauogė meškytė. Žaltkauskas paduoda tokį dūšną kvapą. Krūmas išplitęs visoje Europoje. Dažniausiai vadino,gulbinu, bet buvo ir kitų pavadinimų:,adomas,,boldanas,,bulgaras,,sniegenos,,sniego kamuolys.

Sodino dėl labai gražių didelių baltų žiedų. Kilęs iš Vidurio ir Pietų Europos. Paprastasis putinas. Žaltkauskas 9 pav. Vijoklinis sausmedis 10 pav.

Juoduogis šeivamedis. Žaltkauskas 11 pav. Paprastasis žalčialunkis. Žaltkauskas Vadino,ciciripomis,,kaprifolia,,kontripoliu,,kvepiančiu medeliu,,nasturta,,patrifoliu,,petrapoliu,,vijokle,,vijokliu žieminiu,,žirniu. Mėgo dėl gražių, kvapių žiedų: Kai pražysdavo, tai visas kiemas kvepėdavo.

Įsmeigdavo lazdas ar pastatydavo kopėtėles, kad vyniotųsi, tada viršuje susijungia ir atrodo kaip vainikas, susidaro kaip prieangėlis, dar ir lietų prilaiko. Išplitęs Vakarų Europoje. Šiaurinė arealo riba siekia Lietuvą, bet pas mus auginamas tik introdukuotas Vadino,baltuoju bezu,,bezda,,bezdžiu,,tikruoju bezdu,,vaistiniu bezdu.

Ypač buvo sodinamas Klaipėdos krašte. Sako, kad šio krūmo kvapas panašus į šlapimo: Smirdantis kaip į mižalus. Svarbiausia, sodino vaistams. Džiovintų žiedų arbatą gėrė nuo slogos, temperatūros, plaučių uždegimo, gripo.

F O L K L O R E S T U D I E S XXXII - PDF Free Download

Padžiovindavo ir uogų. Jos taip pat tiko nuo ligų. Klaipėdos krašte minėjo, kad iš uogų sulčių darė ir vyną. Patys šeivamedžio žiedai gana malonaus kvapo, bet kai džiūsta, kvapas kaip kačių šlapimo ar dar kažkas baisiau. Išdžiūvusių žiedų arbata skani: Bezdžių arbata taip kaip romas stiprumas, toks skonis.

Savaiminis mūsų miškų augalas. Turi daugybę pavadinimų, keletas jų:,raudonžiedis žalčialunkis,,mešlunkis,,pipirmedis,,plėštalunkis,,žalčiolankis,,žalplunksnis,,žaltininkas,,vilkakarnis Biržų ir Mažeikių r. Rašoma, kad uogų yra mirtina dozė Sodino kieme, sode.